XXI a. REALYBĖ

Įsivaizduokite, kad gyvenimas yra kinofilmas, o Jūs esate šio filmo režisierius, atlikėjas, pagrindinis veikėjas, įgarsintojas, diktorius. Žinodami, kad filmo siužetą, aktorius, vaidmenis Jūs pasirenkate patys, koks tai būtų filmas? Ar tai bus komedija, melodrama, tragedija, drama, siaubo filmas, o gal tai bus romatinė komedija su "happy end'u" arba veiksmo, nuotykių filmas, pilnas malonių netikėtumų, gyvenimo staigmenų, džiaugsmingų, laimingų akimirkų? 

Dažniausiai žmonės mano, kad gyvenimo aplinkybes kuria kažkas kitas, bet ne jie matys. Mes tai vadiname "likimu", atsitiktinumu, palankiomis gyvenimo aplinkybėmis, "atsidūrimu" tinkamoje vietoje, tinkamu laiku ir pan. Dažnai pasitaiko, kad kaltiname aplinką, artimuosius, draugus, mylimuosius, tėvus arba kitus žmones dėl to, kad mūsų gyvenime kažkas atsitinka, dėl to, kad pakliūname į tam tikras situacijas, kai ištinka nesekmė, kai susergame ar gyvenimo aplinkybės klostosi ne taip, kaip norėtųsi mums. Jaučiamės bejėgiais kažką pakeisti, vaidiname aukas ir nenorime priimti atsakomybės už save, už savo gyvenimą, už savo pačių sukurtą filmą. Arba tiesiog naiviai tikime, kad negalime prisiimti tokios atsakomybės. Čia reikėtų sustoti ir akimirką susimastyti... Ar kartais nėra taip, kad tos gyvenimo aplinkybės yra ne kas kita kaip pasėkmė? Taip taip, būtent ne priežastis, o pasėkmė - mūsų pačių minčių, norų, svajonių ir veiksmų, kuriais mes patys sukuriame savo gyvenimą, o sukūrę, dažnai kritikuojame kitus, pamiršdami, arba tiesiog nesuprasdami to, kad tai yra tik pasekmė... Ar neatrodytų keistai, jeigu režisierius, pats sukūręs filmą "nuo-iki", kaltintų likimą ar kitus dėl to, kad tas filmas yra nevykęs? Arba dailininkas, kuris nutapęs paveikslą, kaltintų kitą žmogų dėl to, kad jam nepasisekė nupiešti to, ką jis norėjo? Atsakomybę už savo kūrinį, tiek moksle, tiek mene priima jo kūrėjas, kodėl gyvenime turėtų būti kitaip? 

Kai pradedi suprasti, kai pradedi jausti gyvenimo dėsningumus, kurie padeda visus patirtus įvykius sudėlioti kaip didžiausią delionę į vieną bendrą paveikslą, ateina supratimas tokių dalykų, kurie anksčiau Tau buvo nesuprantami, kuriuos anksčiau tiesiog nesi pastebėjęs, arba nesi sureikšminęs. Nežinau ar tam turi įtakos žmogaus noras ieškoti atsakymų į klausimus, į kuriuos atsakymus žino vienetai arba nežino niekas,  ar tai tiesiog iš serijos "mes negalime žinoti to, ko dar nežinome", bet atrodo gyvenimas susideda iš daugybės mums nežinomų dalykų, ir jeigu Tu aiškiai išreiški norą sužinoti daugiau, anksčiau ar vėliau atsakymai patys Tave suranda. 

Mūsų visuomenėje formuojamos tam tikros elgesio taisyklės, tam tikri "tabu", kurie sąmoningai arba nesąmoninkai riboja mūsų mąstymą, apjungiant visuomeninį mąstymą, minčių lygmenyje formuojantį realybę, t.y. pasaulį, kuriame mes gyvename šiandien. Šios visuomenėje susiformavusios bendros sąmonės sistemos pagrindas yra protas, XXI a. visuomenė yra proto valdoma visuomenė, mes per daug analizuojame, per daug galvojame, per daug lyginame save su kitais, per daug konkuruojame, per daug kritikuojame ir per mažai jaučiame, per mažai įsiklausome į save, per mažai dėkojame, skiriame laiko sau ir artimiesiems, per mažai mylime tiek save, tiek kitus. O taip yra todėl, kad mūsų suformuota sistema į pirmą vietą kelią protinius žmogaus sugebėjimus, tarsi sąmoningai "užsimerkiama" į pačią žmogaus prigimtį, jo vidinę sistemą ir darną su gamta, kad žmogus yra ne tik protinga, bet taip pat ir sąmoninga, išmintinga, jaučianti būtybė. Įsivaizduokite, kad protas - tai kompiuteris, skirtas apdoroti informacijai. Jūs keliate uždavinius kompiuteriui, o jis jas apdoroja, analizuoja ir pateikia galimą sprendimo variantą, o kas įvyktų, jeigu Jūs siejate save tik su protu? Kas bus jeigu ši "informacijos apdorojimo mašina" pradėtų diktuoti savo taisykles ir Jus kontroliuoti? Ar tai esate Jūs? Ar tos mintys Jūsų galvoje yra Jūsų ar tik Jūsų proto? 

Kai sustoji ir pabandai nieko negalvoti, protas nurimsta, ir tada galite išgirsti tą tikrąjį savo balsą. Ar bandėte? Pabandykite. Tikriausiais karantino sąlygomis ne vienam tą pavyko padaryti :) 

Tas pastovus "non-stop" ritmas, kuris prasideda su pirmaisiais žingsniais į mokyklą ir tęsiasi matyt kai kuriems iki pat pensijos, įsuka į tokį ratą, kai žmogus tiesiog "neturi laiko sau", neturi laiko pajausti momentą "čią ir dabar", jis kartu su savo dėmesiu yra arba praeityje, arba ateityje ir galvoja galvoja ir pergyvena pergyvena, ir bijo.... O bijo visko: ligų, erkių, virusų, dar kokių išgalvotų ir neišgalvotų dalykų. Pasekmė - ligos, dipresijos, pesimistinės mintys dėl savęs ir įvykių pasaulyje + šventas tikėjimas visuomenės sukurtomis ar susiformavusiomis dėl bendro "tikėjimo" dogmomis. Tai įsuką kiekvieną visuomenės narį į ratą, iš kurio labai sunku ištrūkti, bet kai pristabdai "akimirką" ir pradedi skirti laiko sau (ne darbui, ne šeimai, ne vaikams, ne mylimajai ar mylimajam, o konkrečiai sau) ir išreiški norą žinoti daugiau negu visuomenėje "priimta" žinoti - viskas pasikeičia. Visada atsiminkime, kad mūsų gyvenimas, yra mūsų filmas.

Norėčiau pasidalinti su Jumis tais dalykais, kurie vyksta mūsų visų gyvenimuose, ir galbūt tiems, kas dar nėra su tuo susidūręs, arba kaip kad anksčiau aš, tiesiog nepastebėdavau, bus naudinga žinoti, kad protas - tai labai svarbus fragmentas, skirtas tarnauti žmogui, bet ne valdyti jo. Kad yra dar kai kas, kas gali padėti sukurtį fantastinį filmą iš serijos "Nėra nieko neįmanoma"...